Šeštadienį Klemenso salėje popiežius priėmė sakralinės muzikos pasaulio atstovus. Kreipdamasis į kovo 2 – 4 dienomis vykusios konferencijos apie „Bažnyčią ir muziką: kultas ir kultūra praėjus 50 metų po instrukcijos „Musicam sacram“ paskelbimo“ dalyvius, popiežius akcentavo, kad konferencija ekumeninės ir tarpdisciplininės perspektyvos šviesoje siekė pagilinti santykį tarp sakralinės muzikos ir šiuolaikinės kultūros, tarp krikščionių bendruomenių muzikinio repertuaro ir vyraujančių muzikinių tendencijų. Vatikano II Susirinkimo tėvai, paskelbdami konstituciją apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“, pabrėžė, kaip sudėtinga tikintiesiems dalyvauti liturgijoje, kurios kalbos ir ženklų jie nesupranta.
Siekiant sukonkretinti esminius punktus, kuriuos nubrėžė Konstitucija, buvo paskelbtos instrukcijos, tarp jų ir skirtoji sakralinei muzikai, priminė popiežius, atkreipdamas dėmesį, kad dokumente ne kartą išryškinama, kaip svarbu, kad visa tikinčiųjų asamblėja dalyvautų liturgijoje aktyviai, sąmoningai, pilnai, bei pabrėžiama, kad tikras liturgijos iškilmingumas nepriklauso nuo įmantrios giesmių formos ar ceremonijos prabangos, jį apibrėžia, kiek pati ceremonija yra ori ir pamaldi, kalbėjo popiežius.
Pranciškus paminėjo, kad dalyvauti aktyviai ir sąmoningai tai sugebėti giliai panirti į Eucharistijos slėpinį, jį kontempliuoti, garbinti ir priimti, tam ypač padeda pamaldi tyla ir su mumis kalbančio Viešpaties kalbos muzikalumas.
Tad, pasak Šventojo Tėvo, Bažnyčiai iškyla dviguba misija. Viena vertus, saugoti ir puoselėti turtingą ir įvairialypį praeities paveldą, naudojant jį harmoningai su dabartimi ir vengiant nostalgiškos ar „archeologinės“ vizijos. Kita vertus, būtina stengtis pilnai „įkultūrinti“ sakralinę muziką ir liturginį giedojimą į dabarties menines ir muzikines formas. Tai yra įkūnyti ir išversti Dievo Žodį į giesmes, garsus, dermes, kurios suvirpina mūsų amžininkų širdį, sukurdamos ir tikėjimui palankų emocinį klimatą, padedantį pilnai dalyvauti slėpinyje, kurį švenčiame.
Žinoma, akistata su modernumu ir šnekamųjų kalbų įvedimas į liturgiją sukėlė daugybę problemų: kalbinių, formos ir muzikinių žanrų problemų. Kartais vidutinybė, paviršutiniškumas ir banalumas nugali liturgijos grožio ir intensyvumo sąskaita. Todėl scholae cantorum giedojimo mokyklų, choralo studijų muzikai, kompozitoriai, dirigentai ir choristai gali ženkliai prisidėti atnaujinant, ypač kokybiškai, sakralinę muziką ir liturginį giedojimą. Tam reikia ir tinkamos muzikinės formacijos, apibendrino popiežius.
Padėkojęs susirinkusiems už jų įsipareigojimą sakralinei muzikai, popiežius padrąsino juos nepaleisti iš akių svarbaus tikslo: padėti liturginei asamblėjai ir Dievo tautai suvokti ir dalyvauti, per fizinius ir dvasinius potyrius, Dievo slėpinyje. Sakralinės muzikos ir liturginio giedojimo užduotis – leisti pajusti mums Dievo šlovę, Jo grožį, Jo šventumą, kuri mus apgaubia kaip „spindintis debesis“. (Vatikano radijas)
